BIVP – į miestus orientuotos investicijos, derinančios bendruomenės, verslo ir vietos valdžios iniciatyvas

0

2020 12 10

Projekto dalyvius pakvietus į meno pasaulį, užsimezgė artimos draugystės

Projektas „Įsijunk meną“ dalyviams atvėrė duris į meno pasaulį, kuris daugeliui jų pasirodė nepažįstamas arba užmirštas. Užsimezgusios naujos draugystės, išaugęs susidomėjimas menu, artimesnis ryšys tarp šeimos narių – vieni iš projekto pasiekimų, kurie sustiprino Varėnos miesto bendruomenę ir pagerino dalyvių socialinę aplinką.

Po projekto menas vaikams tapo artimesnis 

Projekte dalyvavusi Tatjana Kniežienė pabrėžia, kad projektas suteikė tai, nuo ko ji ir jos šeima kurį laiką buvo atitrūkusi – meno. Norėdama vaikams suteikti sąlytį su menu, ji nusprendė prisijungti prie projekto.

„Anksčiau, kai vaikai buvo mažesni, stengdavomės nuvažiuoti į teatrą, filharmoniją, muziejus. Miesto vaikams menas daug lengviau pasiekiamas, tačiau mes gyvename kaime, o ilgainiui atsirado daug darbų, gyvenimas tapo labiau užimtas ir meno mūsų gyvenime stipriai sumažėjo“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmosios veiklos, mini Tatjana, buvę labai įdomios, padėjo pažinti savo emocijas. Didelį įspūdį šeimai paliko užsiėmimai su stiklu.  „Nors viena dukra lanko dailės mokyklą, kiti vaikai nėra susidūrę su stiklu kasdieniniame gyvenime. Tai tikrai paliko įspūdį. Darbai, veiklos vyko ne tik klasėje, bet ir už jos ribų, nes buvo organizuojamos išvykos į parodas“, – sako ji.

T. Kniežienė patvirtina – projektas vaikus sudomino, todėl meno pasaulis jiems tapo artimesnis: „Kai dukra peršalo ir pasakiau, kad negali važiuoti į vieną iš projekto užsiėmimų, ji labai prašė, kad leisčiau. Tai, manyčiau, yra akivaizdus įvertinimas“, – priduria projekto dalyvė.

Projekto metu dalyviai tapo artimesni ne tik meno pasauliui, bet ir vienas kitam. Pašnekovė pažymi, kad su kai kuriomis šeimomis pavyko susidraugauti.  „Nesitikėjau, kad susidraugausime. Net vieni pas kitus svečiuose buvome. Jei ne tas projektas, papildomų draugų nebūtų atsiradę“ – kalba ji.

Tatjana jaučiasi dėkinga projekto mokytojams, savanoriams, kurie, kaip pati sako, buvo labai atsidavę: „Labai dažnai būdavo, kad veiklose pasilikdavome ir ilgiau, bet niekada dėl to nesulaukdavome priekaištų. Jie juk turi savo šeimas, darbus, bet savo laiko neskaičiuodavo. Labai gražu, kai žmonės nėra savanaudžiai.“

Projektas atvėrė kitą pasaulį 

Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja, projekto savanorė Dalia Šemeškienė-Kleponytė akcentuoja, jog atskirtis tarp meno pasaulio ir realaus pasaulio yra labai didelė. Todėl kartu su prie projekto prisijungusiais profesionaliais menininkais buvo bandoma prisidėti prie socialinės aplinkos gerinimo, bendruomenės stiprinimo.  Pasak pašnekovės, daugiavaikių šeimų vaikai praktiškai nebemato savo tėvų, nes šie, gyvendami provincijoje, dažnai dirba kelis darbus arba užsidirbti keliauja į užsienį. Nors jie prie vaikų auginimo prisideda finansiškai, bet fiziškai su vaikais leidžia mažai laiko.

„Tai irgi buvo projekto mintis – kaip suburti šeimas, kad tėvai per meną pabūtų kartu su savo vaikais. Projekto dalyviais tapo ne tik daugiavaikės šeimos, bet ir vaikai, turintys fizinę ar protinę negalią. Šios šeimos nėra asocialios, labiau – socialiai atskirtos“, – pastebi D. Šemeškienė-Kleponytė.

Didžiausiu projekto pasiekimu pašnekovė laiko tarp dalyvių užsimezgusias draugystes: „Projekte nusprendėme sujungti šeimas, kurių vaikai yra sveiki, su tais, kurie turi negalią. Rezultatas buvo fantastiškas, nes šeimos susibendravo. Draugais tapo ne tik vaikai, bet ir tėvai.“

Visi projekto tikslai buvo pasiekti, pabrėžia prie projekto prisidėjusi savanorė. Žmonės, kurie anksčiau negalvojo, kad menas gali tapti jų kasdienio gyvenimo dalimi, laisvalaikiu, pakeitė savo nuomonę.  „Su dalyviais lankėmės parodose, važiavome į muziejus, bažnytines ekskursijas. Dalyviams pristatėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, tai buvo vienas iš projekto tikslų – supažindinti su menininkais, kurie gyveno mūsų krašte. Žmonės šitų dalykų nežino, daugeliui jų tai buvo naujiena“ – kalba pašnekovė.

Viena įdomiausių projekto užduočių, pasak jos, buvo dalyvių stiklo darbų paroda: „Buvo jaudulio, tai buvo iššūkis, nes tu ne tik lankaisi parodoje, bet ir pats kažką sukuri, o kiti ateina įvertinti tavo darbų.“

Nuostabu, pabrėžia pašnekovė, kai atidarai parodą ir pamatai projekte dalyvavusias šeimas, kurios į parodos atidarymą nusprendė ateiti ne dėl to, kad kažkas paragino, o iš smalsumo.  „Viena dalyvė sakė, kad mes jai atvėrėme visai kitą pasaulį apie kurio egzistavimą ji net negalėjo įsivaizduoti. Ši moteris dirba „Maximos“ pardavėja, ūkininkauja ir niekada su menais neturėjo nieko bendro, augina tris vaikus. Tokie atradimai yra labai stebuklingi“, – pasakoja D. Šemeškienė-Kleponytė.

lt_LT
en_US