BIVP – į miestus orientuotos investicijos, derinančios bendruomenės, verslo ir vietos valdžios iniciatyvas

0

2020 12 10

Mažiau pasiturintys Pakruojo gyventojai galėjo nemokamai naudotis dušu ir išsiskalbti drabužius: rezultatas – pakilusi savivertė ir noras bendrauti su kitais

Greičiausiai įsivaizduodami XXI amžiaus namus, net nesvarstome galimybės, kad jame nėra vandentiekio, šilto vandens, vonios ar dušo. Vis tik projekto „Asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų plėtra, ir savanoriškos veiklos skatinimas bei aktyvinimas Pakruojo mieste“ vadovė Roma Bartkevičiūtė sako, kad žmonių, kurie namuose neturi galimybės nusimaudyti, išsiskalbti drabužių yra tikrai nemažai.

Projekto metu – 3 tūkst. skalbimų

Vis dar yra daug šeimų, senyvų žmonių, kurie net gyvendami savo namuose neturi galimybės nusiprausti, išsiskalbti drabužių ar kitaip išsišvarinti, kiti – tiesiog neturi šilto vandens.

„Tuomet žmonės eina praustis pas kaimynus, o drabužius tiesiog skalbia paprastai – rankomis, kažkokiame inde. Mūsų projekto mintis ir buvo – įrengti vietą, kur žmonės gali ateiti ir pasirūpinti savo asmenine higiena. Žinoma, žiūrėjome ir į benamius, kurie išvis neturi gyvenamosios vietos. Tad sukūrėme vietą, į kurią žmonės gali atkeliauti ir nusiprausti, išsimaudyti, išsiskalbti, išsilyginti drabužius ar skalbinius“, – pasakoja R. Bartkevičiūtė.

Jos teigimu, ši paslauga pasirodė itin paklausi ir reikalinga žmonėms – per visą projekto laikotarpį ja pasinaudojo 140 nesikartojančių, unikalių gyventojų. „Žmonės galėjo šia paslauga naudotis ne vieną kartą – tiek, kiek jiems reikėjo. Išskalbėme beveik 3 tūkst. kartų, tiek pat džiovinome. Dušo paslaugų yra šiek tiek mažiau užregistruota – apie 1 tūkst. kartų. Paslaugos buvo teikiamos kiekvieną darbo dieną po 5 valandas. Trys dienos buvo su rytiniu darbo laiku, dvi – su popietiniu darbo laiku“, – tęsia projekto vadovė.

R. Bartkevičiūtės sako, kad daugiausia šiomis paslaugomis naudojosi ne socialinės rizikos šeimos, o pensininkai, neįgalūs asmenys. „Yra daug pensininkų, kurie yra palikti vaikų, jie gyvena užsienyje, kituose miestuose, o senoliai lieka vieni, tai čia buvo toks palengvinimas jiems, galbūt ir galimybė pataupyti. Jie ir prie naujovių ne visi pratę, skalbimo mašinų net neturi, skalbiasi rankomis“, – prideda ji.

Uoliai darbavosi pensininkės

Projekte talkino savanorės. Pašnekovė sako, kad per visą įgyvendinimo laikotarpį prie jo prisidėjo 13 moterų ir tik dvi iš jų buvo darbingo amžiaus, visos kitos – pensininkės. Kai kurios turėjo ir negalia.

„Jos turėjo sudėti skalbinius, prižiūrėti, kada išsiskalbia, sudėti džiovintis, išrūšiuoti, atiduoti, kam priklauso. Puikiai joms sekėsi. Šioms moterims tai buvo puiki galimybė pasijusti svarbiomis ir iš namų išeiti“, – prideda projekto vadovė.

Būdavo dienų, kai savanorės ateidavo į darbo vietą, o žmonės jau stovėdavo prie durų ir laukdavo, kol galės pasinaudoti paslaugomis. Tada savanorės įjungdavo skalbimo, džiovinimo mašinas ir kimba į darbus. Tiesa, jei žmonės negalėdavo atkeliauti patys, jos nuvažiuodavo ir atsiveždavo skalbinius pačios. O tiems, kurie ateidavo nusimaudyti, nusiprausti, savanorės duodavo šampūną, dušo želė.

Padėjo žmonėms pasikelti savivertę

Projekto pareiškėjas – Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapija. O netoli bažnyčios teritorijoje parapija turi namus – vienoje iš pastato dalių padarytas kosmetinis remontas, įrengta vieta šių paslaugų teikimui. Čia ir šiandien žmonės atkeliauti švarintis.

„Buvo nuspręsta, kad mes ir toliau teiksime paslaugas tiems žmonėms, kurie turi mažas pajamas. Taip pat mes paliekame galimybę išsiskalbti už simbolinę pinigų sumą – vienas skalbimas ir džiovinimas kainuoja iki 3 eurų. Per pirmą mėnesį buvo surinkta apie 150 eurų. Palikta ir galimybė išsimaudyti. Tikrai matome, kad tokia paslauga žmonėms yra labai reikalinga“, – sako R. Bartkevičiūtė.

Tačiau ji įžvelgia ir didesnę projekto svarbą. Štai, savanorės tapo tarsi šeima, džiaugėsi, galėdamos prisidėti prie gerų darbo, pabūti su kitais žmonėmis.

„Manau, kad žmonėms, kurie ateidavo pas mus, svarbiausias dalykas – būti švariam. Kadangi pati esu socialinė pedagogė ir socialinė darbuotoja, visada vertinu žmogaus savijautą iš tos perspektyvos, ką reiškia būti nešvariam ir neturėti galimybės nusiprausti. Man atrodo, kad su šis projektas sudarė sąlygas žmonėms padidinti savo savivertę, geriau pasijusti psichologiškai. Štai turėjome senolę, kuri pas mus su neįgaliojo vežimėliu atvažiuodavo du kartus per savaitę. Ji maudydavosi duše ir taip džiaugdavosi – ir plaukus išsidžiovinti, ir juos išsišukuoti, ir paplepėti.

Būti švariu, skaniai kvepėti, gražiai susišukuoti yra labai vertingas momentas. Tai leido žmonėms pradėti geriau apie save galvoti, o tada, natūralu, atsiranda veiklos, poreikis įsijungti į jas, bendrauti, susitikti – nebesinori vien tik pasislėpti ir užsidaryti namuose“, – įsitikinusi projekto vadovė R. Bartkevičiūtė.

lt_LT
en_US