BIVP – į miestus orientuotos investicijos, derinančios bendruomenės, verslo ir vietos valdžios iniciatyvas

0

2020 12 18

Skaitmeninių įgūdžių stingantys vyresnieji lieka užribyje

Kol nemaža dalis žmonių kompiuterio ar telefono ekrane paspaus šio straipsnio nuorodą, dalis Lietuvos gyventojų nežinos, kaip iš viso įsijungti kompiuterį. Skaitmeninių įgūdžių trūkumas šiandien vis dar kelia ne ką mažesnę socialinę atskirtį visuomenėje, tačiau tokių projektų, kaip „Nauji gebėjimai – naujos galimybės“, metu šią atskirtį bandoma intensyviai mažinti.

„Nauji gebėjimai – naujos galimybės“ – Utenos kolegijos įgyvendintas projektas, kurio metu darbingi, bet darbo neturintys ir ekonomiškai neaktyvūs miesto gyventojai buvo kviečiami į komunikacinių ir skaitmeninių įgūdžių mokymus. Jų metu buvo siekiama padidinti neaktyvių darbingų asmenų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje.

Pirmas tikslas – išmokti dirbti kompiuteriu, vėliau – pasiruošti darbo pokalbiui

Tai, kad daugėja vyresnio amžiaus bedarbių, iš dalies yra modernėjančios visuomenės pasekmė. Utenos kolegijos Projektų valdymo skyriaus specialistė Dalia Stunžėnienė pastebi, kad iniciatyva šviesti darbingus, bet tam tikrų įgūdžių stingančius žmones, kilo pastebėjus, jog jiems regionuose itin sudėtinga rasti darbą.

„Utena yra nedidelis, pramoninis miestas. Jame yra daug anksčiau statytų gana didelių pramonės įmonių, taip pat išsiplėtusi ir paslaugų sfera, tačiau dabartinėje situacijoje, kai įmonėse atsiranda skaitmenizavimas, daug kompiuterizacijos, automatizavimo, vyksta natūralus etatų mažinimas ir atsiranda bedarbių žmonių. Jie dažnai yra vyresnio amžiaus, nes daug metų būna pradirbę kažkurioje įmonėje. Kai tik nori žmogus įsidarbinti, daugelis viešųjų paslaugų teikiamos tik internetu, todėl tiems, kurie nėra įvaldę technologijų, paslaugos tampa nepasiekiamos ir apsunkina patekimą į darbo rinką. Pavyzdžiui, yra portalai, kuriuose galima rasti darbo skelbimų arba įkelti savo CV. Atrodo, paprasti dalykai, kurie jauniems žmonėms yra pažįstami, bet vyresniems – sunkiai prieinamas kelias“, – sako D. Stunžienė.

Projekto vadovė pastebi, kad svarbu ne tik išmokti dirbti su šiais įrankiais, bet ir įgyti komunikavimo įgūdžių, nes, pavyzdžiui, vyresniam žmogui pasiruošti darbo pokalbiui gali būti ne taip parasta. Dėl to projektas susidėjo iš dviejų dalių: skaitmeninių ir komunikacinių įgūdžių ugdymo. Į komunikacinių gebėjimų mokymus įsijungė 80 uteniškių, užsiėmimų metu buvo mokomasi ne tik teorijos, bet ir atliekamos įvairios užduotys, darbo pokalbio simuliacijos. Iš 80 žmonių 60 mokėsi dirbti su kompiuteriu.

Lektorės Aušra Lankauskienė, Rima Žarskutė ir Inga Dabkutė sutartinai sako, kad vesti tokio pobūdžio mokymus buvo nelengva. Programa visiems buvo paruošta viena, bet žmonės susirinko su skirtingomis patirtimis. Buvo tokių, kuriems sudėtinga įsijungti kompiuterį, spaudyti klaviatūrą, susitvarkyti su kompiuterio pele ir apskritai suprasti, kas vyksta kompiuteryje. Tuo tarpu kiti jau buvo stipriai pažengę, todėl šia prasme reikėjo daug kūrybiškumo ir gebėti pritaikyti užduotis taip, kad mokymai būtų naudingi visiems.

Projekto praktika sugriovė visuomenėje vyraujančius stereotipus D. Stunžėnienė sako, kad projekto dalyviai maloniai nustebino savo žingeidumu ir noru mokytis. „Žmonių atsakomybė buvo begalinė ir tai mus labai nustebino gerąja prasme. Visuomenėje yra susiformavusi nuomonė, kad visi bedarbiai – tinginiai, tačiau ši nuostata sugriuvo. Visi buvo labai pareigingi ir nepraleisdavo nei vieno užsiėmimo“, – pasakoja projekto vadovė.

Kadangi užsiėmimų tvarkaraštis buvo sudėliotas taip, kad susitikimai vyktų kiekvieną dieną, projekto dalyviai galėjo pasijusti savotiškais studentais.

„Jiems buvo skirta speciali kompiuterinė auditorija, kur jie gerai jautėsi. Tuo pat metu jie matė, kas vyksta kolegijoje, kaip vyksta studijų procesas. Jie juk seniai buvo besimokę, o kolegijoje per pertraukas susitikdavo ir su koridoriuose šmirinėjančiais mūsų studentais. Tie žmonės labai užaugo kaip asmenybės. Jei jie iš pradžių atėjo truputį nedrąsūs, nepasitikintys, tai po kelių užsiėmimų jie išsitiesė, nes su jais visi elgėsi kaip su kolegomis ir matėsi, kad jiems tai patiko“, – prisimena D. Stunžėnienė.

Nereikėjo laukti ir projekto įgyvendinimo pabaigos, kad būtų pastebėti tam tikri pokyčiai. Komunikacinių įgūdžių dėstytoja Rima Žarskutė pastebėjo, kad, pavyzdžiui, po temos, kaip reikėtų pasiruošti pokalbiui su darbdaviu, žmonės į pastebėjimus atsižvelgdavo jau kitą dieną. Į užsiėmimus ateidavo jau truputį kitaip apsirengę, demonstravo kitokią kūno kalbą. Projekto vadovė pasakoja, kad praėjus mokymams, dalis projekto dalyvių įsidarbino.

Vis dėlto, net ir įgijus specialių įgūdžių, kurių reikalauja darbdaviai, darbą susirasti vis tiek nėra taip paprasta. „Kai kurie žmonės nuėję įsidarbinti po pokalbio su darbdaviu sako, kad jiems buvo netiesiogiai pasakyta, jog darbdavys tikėjosi jaunesnio žmogaus. Pas mus buvo nemaža dalis žmonių penkiasdešimtmečių. Jie po mokymų buvo pajėgūs dirbti kvalifikuotą darbą, tiesiog kai kurie netinka dėl amžiaus. Dėl to liūdna, nes mes žinome, kad jie labai pareigingi, o gavę darbą jį atliktų kruopščiai“, – sako D. Stunžėnienė.

„Nauji gebėjimai – naujos galimybės“ pavyzdys rodo, kad ir vyresnio amžiaus žmonės mokosi noriai bei geba prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos. Nors projekto metu įsidarbino ne visi, tačiau įsidarbinimui reikalingus įgūdžius įgyja visi.

lt_LT
en_US